Pradžiai – išsiaiškinkime terminus.

Kaip jau kurį laiką praktikuojantis arbatos mėgėjas galiu pasakyti, kad su žodžiu “arbata“ egzistuoja šiokia tokia painiava. Taigi, ką turėsime omeny, šiame tinklaraštyje šnekėdami apie “arbatą“?

Lietuvoje, žodis ‘arbata’ naudojamas viskam, kas yra bent iš dalies augalinės kilmės ir užpilta verdančiu vandeniu. Žalia, juoda, ramunėlės ar kitos vaistažolės, prieskoniai ir netgi kai kurie grybai. Tai truputį panašu į bet kokio alkoholinio gėrimo vadinimą vynu ir tiek pat mažai mums padeda suprasti apie ką šnekama.

Kinai “arbata“ vadina arbatmedžio (lot. camelia sinensis) nuovirą. Tarp aukščiau minėtų iš arbatmedžio yra tik žalia ir juoda arbatos. Visa kita yra ‘vaistažolių arbata’ arba ‘nuoviras’. Tad pagal senąją kinų tradiciją mes ‘arbata’ vadinsime tik arbatmedžio lapų arbatą.

Šio tinklaraščio straipsniai ir koncentruosis pagrindinai ties ‘arbata’, prie kurios priskaitoma baltoji, žalioji, šviesusis ir tamsusis ulunai, juodoji ir žaliasis bei juodasis puerai.

Akies kraštu užgriebsime ir kai kuriuos įdomesnius kiniškų ‘vaistažolių arbatų’ pavyzdžius, tokius kaip Kudinas ir kelios kitos.

Manantiems, kad tai – per siaura, rekomenduoju žvilgtelėti į literatūros ir informacijos apie ‘tik’ vynuogių vyną kiekį. O galvojantiems, kad tai – neįdomu, siųlau ateiti, paragauti tikrai geros arbatos ir stebėti, kaip ši nuostata keičiasi tiesiog akyse.

Reklama
Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Ištrauka, arba – truputis arbatos istorijos.

Mūsų draugo arbatų ir arbatinukų mylėtojo Armando Burbos dėka, atradome knygą apie arbatos istoriją, kurios ištraukomis, verstomis iš anglų kalbos, norime pasidalinti su jumis. Tai – John C. Evans knyga „Tea in China. The History of China‘s National Drink“. Ištraukas parinkome neilgas, tas, kurios mums atrodė aktualiausios, padedančios susidaryti bendrą vaizdą apie vieną ar kitą arbatos istorijos etapą.

Ištraukos parinktos ir išverstos arbatinukės Ievos :)

Pirmoji ištrauka – iš skyriaus „Kartą seniai seniai…“

Įminti Kinijos paslaptis nėra lengva net patiems kinų istorikams. Netgi senovės kinai buvo jau užmiršę arbatos atsiradimą, ir buvo priversti jį įsivaizduoti.

Pasakojama, kad karalius Šen Nun, žinomas kaip žemdirbystės ir medicinos tėvas, paskelbė, kad sveikatos labui jo pavaldiniai turi virinti vandenį prieš jį gerdami. Kartą, kai Šen Nun sėdėjo pavėsyje ir virė vandenį, lengvas vėjelis įpūtė keletą arbatmedžio lapelių į virdulį; kai jis išgėrė nuovirą, Šen Nun buvo nustebintas jo puikaus skonio ir pasijuto budresnis. Taip buvo atrasta arbata.

Nors žymusis IX amžiaus arbatos meistras Lu Ju patvirtina, kad arbatą atrado Šen Nun, tačiau karalius tokiu vardu greičiausiai niekada neegzistavo. Tolimoje Kinijos praeityje „Šen Nun“ buvo žemdirbių tautelės vardas. Sakoma, kad vienas gudrus Šen Nun tautelės vadas, kurio vardo istorija neišsaugojo, atrado gydomąsias žoleles, įskaitant arbatą, pats eksperimentuodamas. Legenda jam priskyrė dievybės statusą, Šen Nun vardą bei titulą „arbatos tėvas“.

Lakios vaizduotės asmenys, bandydami padaryti istoriją įtikinamesnę, pridėjo datą –2737 m. pr. Kr., kada Šen Nun atrado arbatą. Kiti pasiūlė kitą datą –2690 m. pr. Kr. Būtų gerai, jei arbatos atradimas būtų taip tiksliai nustatytas, bet taip nėra. Bandymai tiksliai įvardinti datą galėtų svyruoti net dešimtimis tūkstančių metų. Kinų istorikai išmintingai atsisakė tokio bandymo ir pasitenkino terminu „senovė“.

Bus daugiau :)

Paskelbta temoje Ištraukos | Parašykite komentarą

Atkeliauja nauji ulunai iš Fenikso kalno!

Už poros savaičių mus pasiekti turėtų dvi arbatos iš Fen Chuanio kalnų, esančių Guanduno provincijoje Kinijoje. Tai dvi arbatos Fen Chuan Dan Cun (Feng Huan Dan Cong – Vieniši Krūmokšniai nuo Fenikso Kalno) rūšys – Mi Lan Siang (Medaus Orchidėjos Kvapo) ir Siue Pian (Sniego Gniūžtė)

Fen Chuan Dan Cun’io arbatos žinomos dėl savo natūraliai gėliško kvapo.

Mi Lan Siang – Medaus Orchidėjos Kvapo, yra ko gero populiariausias Fen Chuan Dan Cun’is, tad pažįstantiems ir mėgstantiems FHDC greičiausiai teko susidurti būtent su šia arbata.

Siue Pian – Sniego Gniūžtė. Tai arbata, renkama ankstyvą žiemą, prieš pat pirmąsias šalnas. Nelengvos sąlygos sukūrė išties savotišką ir vertą dėmesio arbatos kvapą ir skonį.

Taigi, lauksime Jūsų už poros savaičių, ateikite susipažinti (arba vėl pasimėgauti) šiomis arbatomis!

Paskelbta temoje Apie arbatą, Degustavimas | Parašykite komentarą

Isingo molio arbatinukai.

Vilniuje atsiradus Isingo molio arbatinukų parodai, mūsų draugas Armandas Burba, kuriam ir priklauso didelė dalis arbatinukų, parašė straipsniuką apie šiuos arbatinukus. Pradžioje – truputis informacijos apie minėtos parodos atidarymą.

Isingo arbatinukų parodos atidarymas vyksta šį šeštadienį:

Gedimino pr. Stiklinėje ekspozicinėje erdvėje “Kvadratas“ priešais Zara parduotuvę (buvusį Vaikų pasaulį), 2011 spalio 15 dieną, 14 valandą.
O po atidarymo, žinoma 15 val. visus kviečiame pas mus, į Arbatos Magiją, (Baziljonų 8), Vilniuje, paskanauti tradicinės kiniškos arbatos.

Ir Jūsų dėmesiui – Armando straipsnis:

Isingo arbatinukai

Kinai turi patarlę – „Vanduo – arbatos motina, o arbatinukas – arbatos tėvas“. Iš tiesų, neužtenka vien geros arbatos lapų ir tyro vandens, kad paruoštume puikią arbatą. Reikalingas indas, kuriame idealioje aplinkoje jie susijungtų. Gerai arbatai reikalingas geras įrankis jai paruošti– arbatinukas. Tobuliausias arbatinukas – Isingo (Yixing) arbatinukas. Daug laiko praėjo, kol buvo sukurta ir ištobulinta arbatinuko konstrukcija, dar nemažai laiko praėjo, kol jis išpopuliarėjo ir galiausiai pasiekė Europą.

Pirmieji arbatinukai pasirodė dar Song dinastijos laikais X amžiuje, tačiau tikrojo populiarumo visos Kinijos mastu pasiekė Ming dinastijos laikais, kai išpopuliarėjo arbatos plikymas – XVI amžiuje. Nuo to laiko Isingo(Yixing) arbatinukai tapo labiausiai vertinamu arbatos paruošimo įrankiu visoje Kinijoje, o XVII kartu su kiniška arbata pasiekė ir Europą.

Isingo (Yixing) miestelis  – rajono centras, į pietus nuo jo yra dvi nedideles kalvos Ding Šan (Ding Shan) ir Šu Šan (Shu Shan), tarp kurių yra miestelis Ding Šu Džen (Ding Shu Zhen), kuriame ir gimsta nuostabūs arbatinukai, nors ir vadinami ne pagal gamybos, o prekybos vietą – Isingo(Yixing) arbatinukais.

Jiems šlovę pelnę unikalios savybės – tai patys geriausi indai arbatai užplikyti. Ir ne veltui – ypatingas Isingo(Yixing) porėtasis molis lėtai aušta, jo porėtos šukės struktūros dėka arbata plikymo metu kvėpuoja, dėl to tampa sodresnio skonio ir aromatingesnė. Per amžius ištobulintos konstrukcijos ir formų dėka tai išties sandariausias, patogiausias ir gražiausias indas arbatai užplikyti pasaulyje. (išryškinimas – mano. A.D.)

Panašių į Isingo(Yixing) molį uolienų galima rasti visame pasaulyje, tačiau šis molis išsiskiria savo sudėtimi – jame daug geležies ir smėlio dalelių, kurios išdegus sukuria unikalią porėtą šukės struktūrą, susidedančią iš uždarų ir atvirų porų – tai ir suteikia Isingo(Yixing) arbatinukams galimybę “kvėpuoti” ir ilgai išlaikyti šilumą.

Isingo(Yixing) molis, dar vadinamas Zi Ša (Zi Sha) – tai bendrinis visų molio rūšių pavadinimas. Skiriamos trys pagrindinės šio molio rūšys:

  • Zi Ša (Zi Sha)
  • Ben Šan Lu Ša (Ben Shan Lu Sha) arba dar vadinama Lu Ni
  • Džu Ša (Zhu Sha) arba Džu Ni (Zhu Ni).

Maišant šiuos molius, pridedant įvairių mineralinių ir augalinių priedų, degant skirtingose temperatūriniuose režimuose, gaunama ištisa vaivorykštė spalvų nuo beveik baltos iki juodos. Zi Ša(Zi Sha) molis turi daug kaolino, kuris dirbiniams suteikia gilų blizgesį ir leidžia išdegti aukštose iki 1250 laipsnių temperatūrose, kuriose įprastos molio rūšys suyra. Taip pat jis suteikia kietumo – nežiūrint trapumo, dirbiniai iš Zi Ša(Zi Sha) pasižymi dideliu kietumu.

Dar vienas skirtumas nuo mums įprastos keramikos – dauguma arbatinukų Isinge(Yixing) yra ne žiedžiami, o klijuojami molio „klijais“ iš molio juostų. Dėl to Isino(Yixing) keramika sunkesnė ir tankesnė.

Šimtmečius Isingo(Yixing) meistrai kūrė naujas arbatinukų formas, dekoravimo būdus. Arbatinukas tapo ne tik įrankiu, bet sintetiniu meno kūriniu, kuriame vienas kita papildo skulptūra, tapyba, kaligrafija ir poezija.

Arbatinukų nuotraukos Armando Burbos, iš: chayiorg-ru.blogspot.com

Paskelbta temoje Apie arbatą, Renginiai arbatinėje | Parašykite komentarą

Apie panašias sielas.

Radau puikų tekstą internete. Žemiau įdėjau vertimą – gero skaitymo :)

Arbata prieš pilnai atgaunant sąmonę.

Kartais atsibundu traukinyje. Ir taip yra ne dėl to, kad būčiau užmigęs jame praėjusį vakarą. Tai reiškia, kad ryte atsikėliau, apsirengiau, pasidariau arbatos ir kažkokiu būdu nusigavau į traukinį dar prieš tapdamas pilnai sąmoningu.

Bet kai susimąstai – tai ką nuveikiau vien autopilotu, iš tikrųjų yra gana įstabu. Aš pašildžiau termosą, po to kažkaip atmatavau tinkamą kiekį arbatžolių. Tada spoksodamas pro langą užplikiau arbatą. Stebėdamas vis dar tamsų arba jau aušros nuspalvintą dangų sulaukiau, kol arbatos chronometras supypsėjo, pranešdamas, kad manasis tamsiai rudas nektaras paruoštas.

Nekalbant apie tai, kad išsigavau pro duris ir pakeliui niekur neatrėmęs galvos į sieną ar neprigulęs ant šaligatvio pasiekiau traukinių stotį. Ir jau išvis neturiu ką pasakyti apie tai, kad per pagrindinę traukinių stotį numanevravau tiksliai kur man reikia.

Ir staiga atsipeikėju traukinyje, rankoje laikydamas savo įprastinį oranžinį arbatos termosą. Tai juk tiktai arbata, ar ne? Pats patogiausias būdas paskirstyti kofeiną kraujotakoje, kokį tik sugebėjau rasti.

Esu sąlyginai tolerantiškas žmogus ir stengiuosi būti atviras nuomonėms ir požiūriams su kuriais šiaip nesutinku, bet tai yra kas tik norite, bet ne tiktai arbata.

Kas tik norite…

Manau, kad jau būsiu prabudęs.

Paskelbta temoje Apie arbatą | Parašykite komentarą

Isinio molio arbatinukų paroda Vilniuje!

 

Maždaug prieš savaitę šalia Centrinio Knygyno porai mėnesių apsistojo kiniškų Isinio molio arbatinukų paroda. Kas tai per arbatinukai ir kuo jie vertingi yra verta atskiro straipsnio (idėja ateičiai?) – kolkas užteks pasakyti, kad parodoje stovintys arbatinukai, nepaisant kai kurių jų iš pažiūros keistai mažo dydžio ir didelio meniškumo, yra skirti gerti arbatai ir iš jų arbata visdar yra geriama. Jų pagaminimo laikas varijuoja nuo XIX amžiaus iki šių dienų.

 

Arbatinėje turime gražių arbatinukų, bet tikrai ne tokių senų ir ne tokių meniškų.

Rekomenduoju stabtelėti!

 

Paskelbta temoje Uncategorized | Parašykite komentarą

Įvadas ir truputis konteksto.

Sveikinu malonų skaitytoją atklydus į Arbatos Magijos tinkląraštį!

Visų pirma, norintiems sužinoti, kas ta Arbatos Magija ir apie ką bus šis tinklaraštis, rekomenduoju paskaityti skyrelį Apie tinklaraštį, arbatinę ir mus.

O pirmasis straipsnis gavosi netrumpas, tad prašau lašelio kantrybės.

„Jungtinių Tautų ekspertai padarė išvadą, kad arbata Jungtinių Amerikos Valstijų restoranuose taptų populiaresniu gėrimu, jei restoranai atkreiptų daugiau dėmesio į jos ruošimą. Netinkamas arbatos ruošimas yra, ko gero, pagrindinė priežastis, kodėl šioje šalyje šis įprotis nepaplito labiau – tokią išvadą pateikė Maisto ir Žemės Ūkio organizacija savo ataskaitoje. Jie nerado didesnių minusų arbatos ruošime namuose, bet turėjo „nelabai entuziastingų“ pastebėjimų apie šį gėrimą, pateikiamą viešose maitinimo įstaigose<…>“ – New York Times, 1954m. Lapkričio 22d.

Visų pirma akį, ko gero, patraukia tai, kad šnekama apie JAV, o taip pat ir lengvai pasenusi data.  Toks apibūdinimas, deja, laisvai tinka ir mums. Ir nors pas mus (kalbu tik apie Lietuvą) daugėja vietų, kurios verčiasi arbatos pardavimu, o kartais ir ruošimu, mano asmenine nuomone, dar nėra beveik nei vienos vietos, kurioje dirbtų aistringai mėgstantys arbatą ir apie ją tikrai daug išmanantys žmonės. Nors panašus geras reiškinys jau kuris laikas plinta kavos ir vyno srityse.

Arbatos Magija, ko gero, yra išimtis iš šios taisyklės. Tai sakydamas rizikuoju būti pagrįstai apkaltintas šališkumu, bet jaučiu, kad tai atleistina, nes jei kas skaitėte skyrių „Apie tinklaraštį, arbatinę ir mus“, žinote, kad su arbatos pasauliu susidūriau būtent čia. Tačiau šiame tinklaraštyje norėčiau kuo mažiau reklamuoti, o tik pateikti nuomones ir informaciją apie įvairius su arbata ir jos kultūra susijusius dalykus, ir leisti skaitytojui pamatyti, kuo gyvenu aš pats, ir arbatinės draugai. Taip pat, rekomenduoju užsukti į pačią Arbatinę ir susidaryti nuomonę patiems :).

Taigi, grįžtant prie citatos ir temos – kodėl profesinių sugebėjimų arbatos srityje lygis nepagerėjo per pusšimtį metų? Ir kodėl didžioji vakarų pasaulio dalis – įskaitant mus – šioje srityje sustojo? Juk gerdami kavą ar vyną reikalaujame (ir netgi retkarčiais gauname) šiokios tokios kokybės, o gerdami arbatą dažnai pasitenkiname kažkokiu abejotino skonio ir vertės skysčiu. Galdėlto dalis žmonių ir išmoko gerdami arbatą tikėtis neįspūdingo, dažnai saldinto, spalvoto vandens.

Juk tarkime kavos laikymas ir paruošimas techniškai yra sudėtingesnis: reikalinga gera žaliava, tam tikras malimo būdas ir smulkumas, kartais priklausantis ir nuo oro drėgnumo ir slėgio, garų, einančių per kavą slėgis, vandens temperatūra, konkretus tekėjimo laikas ir t.t. O arbatos gaminimas ir pateikimas atrodo maždaug taip – gera žaliava, geras*, reikiamos temperatūros vanduo ir viskas. Na, dar gražūs indai, jei norisi. Žinoma, yra visokių iš pažiūros įmantrių būdų ruošti ir pateikti arbatą – jie turi savų pliusų ir minusų, bet iš esmės nėra absoliučiai būtini mėgautisgeraarbata.

Dažnai paslaugų kokybė didele dalimi priklauso nuo paties kliento išprusimo. Ir jei jis nesupranta skirtumo, ekonomiškai kurkas gudriau yra pigią žaliavą parduoti brangiai. Tik vis atsiranda tokių kolektyvų, arba atskirų žmonių, atradusių kažką gero ir užsiimančių švietimu (su tuo susidurti teko ir vyno srityje), kurie patys daro sau finansinę meškos paslaugą, ir dirba iš esmės iš idėjos. Į Lietuvą dar neatėjo laikai, kai galima išgyventi parduodant tiktaigerąarbatą.

Citatoje minima, kad namuose gaminamą arbata nekritikuojama. Na, sunkoka sugalvoti, kokiu būdu galima patikrinti tą arbatos gaminimą namuose. Žinoma ir „teisingas gaminimas“ yra labai diskutuotinas ir slidus dalykas, nes kiekvienas pats sprendžia, kas jam skanu. Šis ginčas prasidėjo ne vakar ir tęsiasi jau daug šimtmečių. Ir šiame tinkląraštyje prie jo tikrai dar bus sugrįžta. Džiugu, kad didelė dalis visuomenės bent teoriškai pritaria, kad skonį lavinti yra gerai. Ir šio proceso eigoje nuomonė apie kadaise aistringai mėgtus (arba nemėgtus) dalykus kartais keičiasi. Ne kartą pasikeitė ir man.

Plėsdamas akiratį džiaugiuosi ir tuo, kad jau truputėlį moku atsirinkti, ką pilu į save. Neblogas pavyzdys šia tema iš arbatos istorijos: senovės Kinijoje, Song dinastijos (X-XIIIa.) laikais, posakis „gera arbata ateina iš kalnų aukštumų“ buvo interpretuojamas tiesiogiai ir noras gerti arbatą tik iš kalnų, buvo tiesiog perdėtas**. O pirkliai, turintys didžiulius arbatmedžių laukus lygumose, turėjo kažkaip suktis, tad norėdami parduoti savo arbatas joms suteikdavo saldžius pavadinimus: „Ūkanotųjų kalnų arbata“, „Dangiškų sodų arbata“, „Sakalo nago arbata“ ir panašiai. Tarsi ne tiesioginis melas, ar ne? Tokia lengva suktybė tuo metu buvo labai paplitusi. Bet pirkėjus apgauti nebuvo lengva, nes jie patys nemažai išmanė, ir dažnai galėjo pajusti kas yra kas.

Mes tokio pranašumo neturime. Savo paties praktikoje teko susidurti su nemažai arbatos pardavėjų, aistringų mėgėjų ar šiaip žmonių, tikinčių keistais ir kartais absurdiškais mitais apie arbatas. Reikia pripažinti, kad ne kartą ir pačiam teko išmesti kai ir kuriuos tvirtai laikytus “mylimus” mitus.

„Žmonijos modernybės rojų išties skaldo didžiulė kova dėl turto ir galios. Pasaulis eina apgraibomis egoizmo ir vulgarybės šešėlyje. Žinojimas įgyjamas nešvarios sąžinės kaina, dosnumas praktikuojamas naudos dėlei. Rytai ir Vakarai, tarsi du drakonai, įkritę į sumaišties jūrą, veltui stengiasi atrasti gyvenimo vertę. Mums reikia Niukos, kad ji vėl  ištaisytų tai, kas nusiaubta, tad mes laukiame didžiosios dievybės sugrįžtant. O tuo tarpu, pasimėgaukime gurkšneliu arbatos. <…>“ – Kazuo Okakura: „The Book of Tea”

Visi esame pakeleiviai. Ir retkarčiais, keliaudami didžiuoju gyvenimo keliu prie puodelio arbatos susitinkame, arba tiesiog ilsimės vienumoje.

Gyvenimas per trumpas, kad gertume prastą arbatą. Už gerą arbatą.

________________________________________________

* Apie vandens kokybę ir ji ką nors keičia, bus šnekama tolesniuose šio tinklaraščio straipsniuose.

** John C. Evan‘s  „Tea in China“

Paskelbta temoje Apie arbatą | Parašykite komentarą